Pavadinimas: Pagryžuvis
Kiti pavadinimai: Kalvinų kalnas, Pilies kalnas
Apskritis: Šiaulių aps.
Rajonas: Kelmės r.
Seniūnija: Tytuvėnų sen.
LKS:N6163554, 71; E445353, 65
WGS:N55°36'13.5"; E23°07'58.2"
Registro nr. : A1334K
MC:24515
Kiti MC:24516, 5134
Apsaugos tikslas: Moksliniam pažinimui bei viešajam pažinimui ir naudojimui
Rūšis: Piliakalnis su gyvenviete

 

 

     Portalo www.piliakalniai.lt pateikta informacija: piliakalnis (Kalvinų Kalnas) yra Gryžuvos kairiajame krante esančiame aukštumos kyšulyje. Aikštelė netaisyklingo ovalo formos, pailga šiaurės pietų kryptimi, 11 m pločio, 18 m ilgio (buvo apvali). Ją žiedu juosė pylimas, geriausiai išlikęs pietvakarių pusėje, kur yra 3,5 m aukščio, 27 m pločio. Jo išorinis 4,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 7 m pločio, 0,5 m gylio griovį. Šiaurės rytų aikštelės krašte pylimas yra 0,8 m aukščio, 6 m pločio, nuplauta išorine dalimi. Šlaitai statūs, 12¬–13 m aukščio.
      Aikštelės rytinė dalis ir šiaurinis šlaitas nuplauti Gryžuvos. Piliakalnis apaugęs lapuočiais, pomiškis iškirstas, aikštelė dirvonuoja.
      Pietryčių piliakalnio papėdėje 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė.
      Piliakalnis datuojamas I–II tūkst. pradžia.
      Pasiekiamas iš Kelmės–Tytuvėnų plento (157) pasukus į kairę (šiaurės kryptis), į Pagryžuvį, už 130 m (yra dešinėje (rytų kryptis), prieš Gryžuvą).
      Portalas www.pamatyklietuvoje.lt informuoja, kad iš šiaurės, šiaurės vakarų ir rytų Pagryžuvio piliakalnį juosia Gryžuvos upė ir jos slėnis. 
      Pagal I. Stankienės surinktą informaciją (Piliakalniai, 2004), archeologinį piliakalnio pasą 1960 m. užpildė kraštotyrininkas P. Jagminas.

 

                                       Legenda apie Kalvinų kalną

      Kairiajame Gryžuvos krante, priešais Pagryžuvio dvarą, yra 18 metrų aukščio piliakalnis, Kalvinų kalnu arba Kalvinkalniu vadinamas. Žmonės pasakoja, kad ant kalno buvusi pastatyta kalvinų bažnytėlė, kuri dėl nežinomų priežasčių buvusi užkeikta ir nugramzdinta. Jų manymu, pakilesnioji kalno dalis gaubia bažnytėlės bokštą. Kalno gilumoje esama didelių požemių ir gyventojų, nes retkarčiais girdėti keisti dejavimai. Be to, pasak žmonių, kai palyja, ypač pavasarį, kalnas dvokia siera. Kiti pasakoja, kad nakties metu ties piliakalniu žmonėms pasirodo vaiduokliai. O štai vieną vakarą vietos gyventojui Jurgiui Gedvygui, kartu su kaimynu einant pro Kalvinkalnį namo, juos pasivijo žeme riedantis ir stipriai ūžiantis lapų kamuolys. Nuo jo, vos atgaudami kvapą, keliauninkai pabėgo. Dar sako, kad seniau net dienos metu ant kalno bėgiodavę du juodi šuneliai, neaišku, iš kur jie atsirasdavę. Pamatę žmones, jie išnykdavę. Į piliakalnį dažnai trenkiąs perkūnas. To priežastis – po kalnu iškasti ir dabar esantys tušti požemiai. 
                                                                                                                                                                                                                                                                 Užrašė Rita Grišienė
     

      Vytautas Vaitkevičius (Vaitkevičius, 1998), remdamasis Lietuvos žemės vardyno anketomis, kurios saugomos Lietuvių kalbos institute, cituoja labai panašų  padavimą, kuris užrašytas aukščiau. 
 

​

​

​​​​​​​​Bibliografinių nuorodų sąrašas
Legenda apie Kalvinų kalną. [žiūrėta 2021-11-11]. Prieiga per internetą: Piliakalniai ir kalnai (kelmeszemaitesvb.lt)
Pagryžuvis.[žiūrėta 2021-11-10]. Prieiga per internetą: http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=201
Pagryžuvio piliakalnis. [žiūrėta 2021-11-12]. Prieiga per internetą: Pagryžuvio piliakalnis | pamatykLietuvoje.lt - kelionių po Lietuvą portalas
Pagryžuvis (2004). Iš Stankienė I. (Sud.|). Piliakalniai (p. 20). Kelmė: Kelmės Žemaitės viešoji biblioteka.  
[žiūrėta 2021-11-12]. Prieiga per internetą: Copy of KNYGA - piliakalniai3 (kelmeszemaitesvb.lt)
Vaitkevičius V. (1998). Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. (p. 481, 482).Vilnius: Diemedžio leidykla.